Finolos sapnas
Vieną žvaigždėtą pilnaties naktį visa baltų genties bendruomenė po visų įprastų pilnaties ritualų saldžiai miegojo. Tik štai jaunoji Finola, niekaip negalėjo užmigti. Ji jautė savyje nerimą. Ją kankino jausmas, tarsi ji dar kažko neįvykdė, tarsi ji dar kažko neįgyvendino save gyvenime, tarsi ji dar nerealizavo savęs. Viduje ji juto savo sielos šauksmą, eiti ir padėti žmonėms. Ir nors ir jos bendruomenė buvo susidūrusi su įvairiausiomis sveikatos ir maisto, bei kitų reikalingų medžiagų trūkumu ir problemomis, ji nežinojo kaip jiems padėti, nors ji ir labai norėjo.
Tą vidurnaktį, trumpiausią vasaros naktį, nepavykus užmigti, ji atsikėlė iš savo patalo ir nuėjo iki netoliese esančio piliakalnio, nuo kurio kaskart atsiverdavo nepaprasti naktinio dangaus vaizdai. Tūkstančiai žvaigždžių spindėjo danguje, o Finola įsistebeilijo vieną iš jų, pavadintą Aušrinės vardu. Prisiglaudusi prie ąžuolo, ji bandė nuraminti savo sielą. Bet jai buvo labai sunku. Ji meldėsi viskam, kas ją supo aplinkui, pradedant nuo augmenijos, gyvūnijos ir baigiant viso pasaulio supančia gyvybės jėga.
Užkūrusi mažytį židinį, kad nesušaltų, ji meldėsi ir ugniai, ir šviesai ir garsui, kuris traškėjo iš įsižiebusios ugnies. Ji taip pat vis nenuilsdama meldėsi visiems dangaus kūnams, mėnuliui, saulei ir visoms švytinčioms danguje žvaigždėms. Apsikabinusi ąžuolą, ji prašė ir iš jo pagalbos, išminties ir žinių, kad ji pagaliau suprastų savo sielos šauksmą. Ką jis jai nori pasakyti dienų dienas neleisdamas jai nei susikaupti jokiam darbui, nei naktimis užmigti. Ji meldėsi ir verkė, dėkodama ir prašydama vandens ir žemės, ir piliakalnio ant kurio lašėjo jos ašaros, jai padėti.
Mergaitė apsupta ugnies, mėnulio pilnaties ir žvaigždžių šviesos rideno iš akmenėlių pasidarytas savo pačios runas ir bandė išskaityti iš jų, koks gi jos tas kelias, ko ta siela taip nerimsta. Bet ridendama runas vis sulaukdavo atsakymo, dar šiek tiek palaukti. Mergaitė tiek daug meldėsi, ašarojo, kalbėjo su ja supančia aplinka, kol galiausiai iš nuovargio užmigo prisiglaudusi prie šimtamečio ąžuolo. Ir saldžiai miegodama susapnavo pranašingą sapną, (ji jau nuo mažų dienų turėjo šią dovaną, tik dar nesuprato tai turinti).
Josios sapne prie laužo sukosi didžiulė minia žmonių, visi jie žiūrėdami į dangų, gėrė žalią vandenį ir murmėjo ‘’kana-kana-kanapėla, kanapė’’. Vėliau sapne mergaitei pasirodė jos bendruomenės moterų grupelė, kurios grūdo sėklas, kitos kažką siuvo, dar trečios skabė žalius lapelius. Vėliau sapnas vėl persikėlė į laužavietę. Tik šįkart piliakalnio vidury apsuptas žmonių buvo nebe laužas, o pati Finola. Aplink ją susirinkusi žmonių bendruomenė atliko aukojimo ritualus ir kažką giedojo rankose laikydami žalio augalo šaknis ir sėklas, bei žalius lapelius, vieną po kito dedami juos ant mergaitės kelių. Visi aplink ją sukos, šoko ir dėkojo visai kūrinijai, už tai, ką mergaitė atrado.
Vėliau Finola sapnavo, kad ji gamina gėrimą, sėklas ir kitus produktus, kuriuos naudos net ateities žmonės. Būtent jie mergaitei atrodė labai labai keisti. Tokių iki šiol ji niekada nėra mačiusi. Po šio vaizdinio kažkas sapne jai sušnabždėjo:
– Kelkis Finola ir eik, parodyk visiems šios žemės sukurtą žaliąjį auksą, kuris padės ne tik tavo bendruomenei išgyti, išlikti visiems stipriems ir sveikiems, turėti iš ko gaminti maistą ir virves žvejų valtims, bet ir padės visiems dar negimusiems žmonėms išlikti sveikiems. Finola, tai tavo sielos kelias.
Balsas pradingo ir mergaitė prabudo, dar prieš auštant rytui. Išmušta prakaito ji purtė galvą bandydama išbaidyti save nuo šio sapno. Prabudusi ir šiaip ne taip pramerkusi akis, atsistojo ir nuskubėjo atgal į kaimelio bendruomenę. Leidosi žemyn piliakalnio takeliu, kiek neįprastai kitokiu, nei ji visada keliavo. Finola skubėjo pargrįžti kol dar niekas nepastebėjo, kad ji visą naktį praleido vienui viena ant piliakalnio. Beeidama atgal link namų ji užkliuvo už akmenėlio. Ir parvirtusi įkrito į žalią lauką su aukštais augalais, kurie kvepėjo neįprastai stipriai.
Staiga savo akyse ji vėl išvydo nuotrūpas iš savo paskutinio sapno ir ją aplankė gilus suvokimas. Ji suprato, kad jos bendruomenė sapne jai dėkojo už tai, kad ji jiems parodė šio žalio augalo savybes, privalumus ir kaip juos naudoti. Tos šaknys ir sėklos metamos sapne ant mergaitės kelių, tai buvo protėvių siųstos gilios ir galingos baltų genties šaknys. Tai žinios su didžiule neišsemiama istorija, tradicijomis ir kultūra apie kanapes, kurias, bekeliaudama baltų gentis per visą pasaulį, kuriam laikui buvo pamiršusi ir pametusi.
Mergaitė nusiskynė šį žalią augalą ir eidama vis kartojo, kad nepamiršti sapne ištartų žodžių ‘’kana-kana-kanapėla-kanapė, kana-kana-kanapėla-kanapė.’’ Sugrįžusi į bendruomenę mergaitė pasakojo savo pranašingą sapną visiems savo bendraminčiams, protingiems bendruomenės nariams. Visi vyrai tuojaus puolė į tą lauką mergaitės vedami. Nuėję prie žalio kanapių lauko jie kraipė galvas niekaip nesuprasdami, kaip jie anksčiau jo nerado ir nematė.
Per ilgą laiką šį augalą jie visaip kaip išbandė. Ir džiovino, ir pynė iš jo, ir sėjo iš naujo ir surado tai, kas būtų tinkama jų maistui. Praėjus metams, mergaitės sapnas ėmė ir išsipildė. Baltų genties moterų grupelė, po kiek laiko iš tikro grūdo džiovintas kanapių sėklas, kitos siuvo drabužius su kanapių siūlais, vyrai vyniojo virves žvejų laiveliams, tvirtino virvėmis namų stogus. Na o Finola skabė lapelius ir virė žalią viralą. Kaskart susirgus vienam ar kitam bendruomenės nariui, Finola duodavo žalio viralo ir primindavo visiems, kad jie tam žmogeliui dabar netrukdytų. Sergančiam ji liepdavo eiti miegoti. Išgėręs jos viralo sergantysis prabusdavo pats, kartais net po dviejų ar trijų dienų gilaus miego, sveikas, žvalus ir gyvybingas.
Visa bendruomenė buvo tokia laiminga, kad vieną vakarą, per pavasario saulėgrąžą bendruomenės nariai iš tikrųjų surengė dėkingumo kupiną aukojimo ceremonija, skirtą Finolai. Viskas vyko lygiai taip pat kaip ir josios sapne. Tik šįkart dėkodami visai kūrinijai ir mergaitei suradusiai kanapes, baltų gentainiai, šias kanapes pavadino Finola vardu. Mergaitę Finolą jie iššventino į kanapių saugotoją ir gyduolę. Pagaliau, Finola jautėsi suradusi savo sielos kelią. Josios sielos šauksmas jos jau nekankino, tik vedė ją į priekį ir mergaitei padėjo realizuoti josios tikslus ir svajones.
Kiekvienais metais, vasarą, tą pačią trumpiausią naktį, šviečiant mėnulio pilnačiai ji eina ant piliakalnio, tik šįkart ne be viena, o su visa bendruomene. Visi susėdę prie to pačio šimtamečio ąžuolo, degina aukurus, dėkoja visai kūrinijai, ir žvaigždutei Aušrelei, ir mėnulio pilnačiai už tai, kad apšvietė Finolos kelią. Kuomet sielos šauksmas vedė ją iki žalio aukso atradimo, visa kūrinija buvo kartu su Finola ir jai padėjo, nes ji prašė, dėkojo, meldėsi ir tikėjo.
Vėliau, praėjus tūkstančiams metų, kanapes buvo ištikęs įvairus likimas. Bet šiandien jos vėl yra su mumis. Kanapės įsiskverbusios mūsų protėvių kraujyje užaugino ne vieną stiprią kartą. Iš jų gimė ne tik Lietuvos didvyriai, bet ir šių dienų mūsų Lietuvos vaikai. Jūs mielieji, visi, kurie skaitote šią legendą. Baltų protėviai mergaitei suteikė žinią ir misiją sugrąžinti žmones į gamtą, į bendruomenes, bei skatinti visus sveikai gyventi ir naudoti produktus iš gamtos.
Ir tu tai skaitai, ar žinai kodėl? Todėl, kad Finola būdama dar visai jauna, vieną dieną beskindama kanapių žiedelius, tarp jų atrado pienės pūką. Ir pūsdama pūkučius paleido svajonę į orą paprašydama, kad visi ateities vaikai, kaip ir ji atrastų ryšį su gamta ir sužinotų plačiau apie šį žalią žemės turtą – kanapes. Dar ji paprašė, kad tolimoje ateityje, jei atsitiktų taip, kad ji bus užmiršta, kad visgi atsirastų žmogus, kuris vėl atgaivintų kanapes taip, kaip ir senovėje. Ir kad viena mergaitė, kuri turės ryšį su gamtą, susapnuotų šią legendą ir ją užrašytų ant balto popieriaus lapo, tam, kad ši istorija išliktų visiems laikams.
Ši legenda išties, užrašyta vienos mergaitės keliavo tūkstančius metų, iš ausies į ausį, kol vieną dieną pasiekė ir Švedijos žmones.. Kurie rinko vardą savo sėjamai pluoštinių kanapių veislei, iš kurių iki šiol yra gaminamos sėklos, spaudžiamas aliejus, džiovinami arbatai žiedai ir lapeliai. Iš jos gaminama daugybe kitų sveikatai naudingų produktų. Taigi, švedai šią veislę ir pavadino mergaitės Finolos vardu, tam, kad jai padėkoti už tai, kad ji iš naujo atrado šią žaliąją gamtos dovaną ir legendos pagalba ją išsaugojo.
Daug metų praėjo, daug kas pasikeitė, bet šiandieną kanapės išgyvena renesansą, kitaip sakant atgimimą, jos vėl tarsi iš naujo pradedamos naudoti ir žmonės jas labai vertina, kaip ir tais laikais, kuomet gyveno mergaitė Finola. Tiesa, praėjus daugeliui metų po šios istorijos, daug kartų buvo ir vėl pamirštas kanapių vardas. Šių dienų žmonės trumpiausią naktį, per vasaros saulėgrįža eina ieškoti paparčio žiedo ir atlieka kitus ritualus. Švenčią šią šventę Jonai ir Raselės, o tūkstančius metų atgal, tą pačią naktį Finola su bendruomene garbino kanapes.
Ir nors jau niekas nešvenčia senovės kanapių garbinimo šventės, jos ir vėl palengva sugrįžta ne tik į žemdirbių gyvenimą, bet ir į žmonių virtuves bei gydymo įstaigas. O baltai kaip buvo, taip ir liko mūsų protėviais. Tai mūsų šaknys, sėklos, iš kurių gimė mūsų tauta, susikūrė lietuviai, mūsų seneliai, tėvai ir mes. Mūsų kraujyje tekėjo ir teka baltų genčių kraujas. Baltai turėjo didžiulį ryšį su gamta ir augalais. Jiems buvo labai svarbi bendruomenė.
Nežinau kaip jums, bet mums labai norisi sugrįžti atgal į gamtą, burti visus jus į sveiką gyvenimą propoguojančių žmonių bendruomenę ir skatinti vartoti kuo daugiau produktų iš gamtos. Nes visi produktai, ne tik kanapės yra stebuklingi, nes yra užauginti mūsų motinos žemės. Esame protėvių vaikai, ir savo darbais galime grąžinti protėvių dvasią ir viską kas gera, pritaikyti šiuolaikiniame gyvenime.
Kas mes tokie? Tokie patys žmogeliukai kaip ir visi, vaikščiojantys po šią žemę. Tik mes kaip ir tada, kaip ir Finolos laikais, kuriame įvairiausius produktus su kanapėmis. Ir mes džioviname kanapių lapų ir žiedų lapelius arbatai, gaminame prieskonius, sėklas, spaudžiame aliejų, maišome jų ekstraktą su medumi. Nes kanapių pagalba norime jūsų visoms šeimoms padėti sukurti harmoniją su savimi ir pasauliu. Norime pagerinti jūsų sveikatą ir savijautą ir įkvėpti jus atsigręžti į savo šaknis, į save patį. Mes už Bendrystę, draugystę, už ryšį su gamta, už mūsų protėvių vertybių išsaugojimą.
Kaskart apkabinę medį, pagalvojam, o kaip būtų smagu sužinoti, o iš kur esate kilę jūs? Kas jūsų protėviai? Kokia jūsų istorija? Ar jums kaip ir mums yra svarbios šios vertybės? Jei taip, tuomet kviečiame jungtis į mūsų bendruomenę. Ir jei nutiktų taip, kad negalėtumėme susiburti kartu, apkabinkite medį, ir įsivaizduokite, kad apkabinate šimtametį ąžuolą su visa visa bendruomene, visais žmonėmis kuriuos jūs mylite. Ir mintyse sukurkite savo išskirtinę gyvenimo svajonę, nupieškite ją savo vaizduotėje, išrašykite ją ir nesustokite iki tol, kol suprasite, kad šis jūsų sielos šauksmas, jūsų svajonė ir noras jau išsipildė. Niekada nepamirškite savo norų, vizijų ir svajonių paversti į tikslus ir jų atkakliai siekti bei jas įgyvendinti. Atminkite, kad kai kažką dėl to darote, viskas išsipildo ir realizuojasi ir be sapno.
